Čekoslovakų vilkšunis, čevečkas, čekas, vlčakas – tai dažniausiai vartojami žodžiai, apibūdinantys šunų veislę, kuri savo išvaizda labai primena laukinius šunų giminaičius. Čekoslovakų vilkšuniai – tai elegantiški, aukštesni nei vidutinio ūgio šunys (šunys 65-70 cm, kalės 60-65 cm, svoris 25-35 kg), savo kailio spalva ir kūno sudėjimu panašūs į karpatų vilką.Vilko spalvos kailis (gali būti nuo sidabrinio pilko iki auksinio pilko arba tamsaus pilko), šviesios gintarinės akys, stačios ausys, ilgos kojos, grakšti eisena sužavi daugelį, tačiau ar tikrai šis šuo tinka visiems?
Suprasti ir perprasti šuns prigimtį...
Čekoslovakų vilkšunis yra nuostabus draugas ir kolega, žygių partneris, sargas ir vaikų auklė. Tačiau taip yra tik tuomet, jeigu yra tinkamose, jį suprantančio žmogaus rankose. Tai stipraus charakterio, nepriklausomi šunys. Jie nelinkę „parsiduoti” labai lengvai, o jų norą dirbti ir būti kartu bei pagarbą reikia užsitarnauti. Kadangi šiems šunims būdingas ir vis dar gajus protėvių atsargumas, būtina nuosekli socializacija, kitaip gali užaugti šunys, kurie mažiau pasitikės savimi ir aplinkiniais. Privalomas kasdienis auklėjimas, būtina kuo daugiau supažindinti su namuose priimtomis taisyklėmis bei jį supančia aplinka. Šie šunys turi stiprų gaujos instinktą, dėl to gali kilti problemų, vėliau bandant palikti šunį vieną. Šuo jausis neužtikrintai, gali sustiprėti destrukcija, gali įprasti triukšmauti. Kadangi pasižymi labai gera rega ir mato daugiau, nei kiti, pasivaikščiojimų metų stebi aplinką, fiksuoja bet kokį judesį, todėl šeimininkas turi neprarasti su šunimi kontakto, šunį užimti, kad nuobodžiaujantis „paklydėlis“ per daug nenutoltų. Tačiau jie nelinkę pabėgti, net dingę iš akiračio, už poros minučių grįžta. Būtina nuosekli dresūra. Dažniausiai tinka „aš tau – tu man“ principas ir tuomet dirbama noriai. Svarbu, kad treniruotės būtų trumpos, linksmos. Priešingu atveju šuo pradės „tyčiotis“ iš trenerio ir paprasčiausiai atsisakys dirbti. Būtina sudėlioti šeimos narių „laiptelius“, nes bręsdami kai kurie šios veislės šunys mėgsta dominuoti. Tai nėra tipiškas sportinis šuo (paskirtis – natūrali pėdsekystė, neturi stipraus polinkio aportuoti), todėl, jeigu norite siekti sporto aukštumų, galbūt pasirinkite kitokį augintinį. „Čekų“ polinkis įveikti užkardas gali nemaloniai nustebinti – jie gali „pavogti“ iš šaldytuvo pietus, atidaryti ir uždaryti langus ar duris, užsitrenkti automobilyje kartu su rakteliais, išlipti per stoglangį, Nėra tokios kliūties, kurios neįveiktų čekas, jei jis to nori. Jie mėgsta ir „dizaino darbus“. Dėl to namuose kenčia ir gėlynai, ir medeliai – išrausti poros metrų gylio urvą jiems vieni niekai. Noras kažką „naikinti“ gali išlikti visą gyvenimą, ir tai ne vien šuniuko amžiaus bėdos. Be abejo, yra šunų, kurie niekada nesugrauš šeimininko batų ar telefono įkroviklio, tačiau… kodėl nepabandžius užkasti mėgstamiausio kauliuko kur nors kambaryje? Čekoslovakų vilkšuniai nėra geri sargai, teisingiau, jie nelabai supranta, kam kažką saugoti, todėl netinka sarginio šuns „vaidmeniui“. Loja mažai, tačiau daug kaukia, taigi, jeigu jūsų kaimynams nepatinka „National Geographic“ filmai apie gamtą, geriau rinktis kitą šunų veislę. Šie šunys nėra draugiški tos pačios lyties šunims, jeigu jų nepažįsta, arba pastarieji įžengia į jų teritoriją, todėl jiems subrendus, gali kilti konfliktų su kitais šunimis. Tinkamai auginant ir socializuojant, sutaria su visasi namuose auginamais gyvūnais, gali būti puikiais kompanionais jodinėjant, slidinėjant arba plaukiant baidarėmis. Gal todėl čekoslovakų vilkšunis turi tik jam skirtą darbinį egzaminą „SVP – ištvermės testas“, kurio metu įveikia iki 100 kilometrų, bėgdamas kartu su savo šeimininku.
Iš kur atsirado?
1955 m. tuometėje Čekoslovakijoje (dabartinė Čekija ir Slovakija) buvo atliekamas militaristinis - biologinis projektas, kurio tikslas buvo „pagerinti“ karinėse struktūrose bei pasienyje tarnavusių tarnybinių šunų fiziologines savybes. Pulkininkas Karelas Hartlas siekė ištirti naujų požymių paveldimumą, sukurti aplinkai atsparesnius (tarnyba vyko atšiauriose kalnų vietovėse) šunis.
Šuo turėjo buti greitesnis, stipresnis, greitesnės reakcijos. Galėti dirbti vienas, be žmogaus, gebėti pats priimti sprendimus, rasti pėdsakus bet kokiu oru ar paros metu, persekiodamas sienos pažeidėjus, įveikti didelius atstumus. 1958 m. gimė pirmieji čekoslovakų vilkšuniai. Jų tėvai buvo karpatų vilkė Brita (Europinio vilko atmaina) ir vokiečių aviganis Cezar z Brezoveho haje. Kuriant veislę dalyvavo 4 karpatų vilkai: Brita, Argo, Lejdy ir Šarik.Vėliau projektą tęsė Slovakijos veisėjai, vadovaujami František Rosik. Slovakijoje į čekoslovakų vilkšunių veislės knygą buvo įrašyti Rep ir Cmuka z Pohranicne straze. Iš viso 66 šunys buvo įrašyti į pirmąją veislės knygą.
1982 m. įkurtas pirmasis šios veislės šunų mylėtojų klubas, sudarytas standartas, įvyko pirmoji paroda bei varžybos. 1989 m. birželio 13 dieną Helsinkyje vykusiame posėdyje Tarptautinė kinologų federacija (FCI) pripažino šią šunų veislę oficialiai, priskyrė ją FCI I grupei (paskutinį kartą standartas keistas 1999 m., Nr. 332).
Daugiau vilkų kraujo nebuvo „įlieta“ ir tai yra uždrausta veislę globojančios šalies klubo. Tik tie čekoslovakų vilkšuniai, kurių kilmė yra žinoma iki 1999 metų, laikomi tikraisiais šios šunų veislės atstovais. Atliekant genetinius tyrimus vilko markeriams aptikti, tarp veislinių šios veislės atstovų jie neaptinkami. Neegzistuoja čekoslovakų vilkšuniai be kilmės dokumentų! Kadangi tai yra dirbtinė šunų veislė, nėra jokių aborigeninių šunų ar nežinomų, „netyčia“ atsiradusių, linijų. Dėl pilkos vilko spalvos, nemažai laikų, Sibiro haskių ar kitų veislių mišrūnų yra vizualiai panašūs į čekoslovakų vilkšunius. Taigi, tik kilmės dokumentai su išsamia kilme bei DNR tyrimai įrodo, kad jūsų augintinis yra tikrai šios veislės atstovas.
Šiuo metu čekoslovakų vilkšunių galima rasti bet kuriame pasaulio kampelyje, jie puikiai prisitaiko ir prie braziliško karščio, ir prie Sibiro šalčio.
Čekoslovakų vilkšunių sveikata
Tai palyginti sveiki, ilgaamžiai šunys. Gali išgyventi net iki 15-17 metų. Dažniausi vizitai pas veterinarijos gydytoją – susižeidus arba skiepijantis. Kartais gali apsinuodyti ėdalu, būti alergiški kažkokiam produktui, todėl didžioji dalis šių šunų šeriami RAW maistu. Kalės pradeda rujoti gana vėlai (18-24 mėn.). Ruja kartojasi kartą per metus ir gali trukti net keletą mėnesių. Veisime dalyvaujantys šunys turi turėti atliktus sveikatos tyrimus: klubo ir alkūnės displazija, degeneratyvinės mielopatijos ir dvarfizmo testą, genetinį DNR profilį.
Čekoslovakų vilkšuniams atliekama veislės apžiūra (bonitacija). Jos metu įvertinamas šuns eksterjeras bei psichika.
Čekoslovakų vilkšuniai Lietuvoje
Pirmasis čekas nedrąsiai įžengė į Lietuvą 2002 metais. Tai buvo Čekijoje gimusi kalė Harmonia Eden severu (veislynas „Girios dvasia“). Pirmoji vada gimė 2006 metais. Vėliau buvo importuota daugiau šunų iš vienų geriausių Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Rusijos, Olandijos, Italijos veislynų. Šiuo metu yra registruoti 7 veislynai.
Lietuvoje gimę čekoslovakų vilkšuniai garsina veislę ir šalį daugelyje pasaulio šalių ir yra randami šiuo metu garsiausių veislės atstovų kilmėje. Lietuviški „čekai“ ne tik gražūs, bet ir rodo gerus rezultatus mantrailinge, obedience, agility ar IGP, filmuojasi kine arba tiesiog lydi žmones kelionėse ir yra puikūs šeimos šunys.